Savivalda Lietuvoje. Seniau ir dabar

Žodžio savivalda prasmė – mes patys valdome savo gyvenamosios vietos reikalus ir ūkinę veiklą.
Savivalda yra neatsiejama nuo valstybės teritorinio administracinio vieneto, kuriame gyvename. Nuo 1994 metų Seimo sprendimais Lietuvoje buvo įteisinti rajonai, kaip mažiausieji teritoriniai vienetai su savivaldos teise. O kaip buvo anksčiau?

Savivaldos užuomazgos Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje

Žinias apie krašto sutvarkymą ir papročius galima rasti Simono Daukanto knygoje "Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių"[1]. Kilęs iš Žemaitijos S. Daukantas caro laikais daugelį metų dirbo
Sankt Peterburge Rusijos Senato padalinyje, atsakingame už Lietuvos Metriką (XIV a. pab. – XVIII a.
pab. laikotarpio LDK dokumentų archyvas). Iš šių dokumentų jis sėmėsi žinių apie Lietuvos istoriją, gyventojų papročius. Tai aprašė paminėtoje knygoje. Teritorinis krašto suskirstymas, sprendimų priėmimo papročiai yra aprašyti skyriuje „RĖDA SENOVĖS LIETUVIŲ“ (cituojame senąja kalba,
kuria rašė S.Daukantas; daugtaškiais pažymėti praleistieji nesvarbūs tekstai):
„Visa Lietuvos ūkė buvo paskaidyta į mažas apygardas, tėvūnijomis, arba pavietėmis, vadinamas, nuo vardo vyresniojo, tėvūnu vadinamo, gudiškai storasta, ar rasi nuo žodžio vieta, … : todėl vadinos paviete, gudiškai
pavietu (atitiktų tarpukario apskritį, o dabar – rajoną [JGP]). … Tos tėvūnijos dalijos į pagastus (atitiktų tarpukario valsčių, o dabar – seniūniją [JGP]), kurių vyresniaisiais buvo vaitai; tie pagastai dalijos į dešimtines, jų vyresnieji vadinos pristovais“ (pristovas – dešimties žmonių atstovas, kurį šiandien reikėtų
vadinti dešimtininku [JGP]). …
Nors vyriausiasis žynys „viešpatavo ūkėj…, o didysis kunigaikštis ją rėdė, …, vienok nei vienas, nei antras nieko negalėjo užsiimti ir nuveikti be svieto žinios, nesgi turėjo kelti sueimą ir tenai … teirautis apie didžiuosius ūkės reikalus visuotinai su svietu, …“ (vietos gyventojais [vyrais], – JGP). Sueimavojo tokiu būdu: … tėvūnai suvadino senuosius savo apygardos į kokią noris pavietę lauko ar girios, kas vadinos vyrus į kuopą kelti. Suėjus tenai …, susėdo po ąžuolais ir tris dienas tenai rymojo, nė vienas nė žodžio nepratardamas, idant
padūmoję tekalbėtų ir ką norint išmintingai galėtų pasakyti, nuo ko toksai teiravimos vadinos ūkės dūma, arba roda, …; ketvirtąją dieną tepradėjo teirautis apie savo apygardos ir visuomenės ūkės reikalus (čia S.D. rašo
apie vadinamuosius seimelius pavietėse, JGP). Ryžęsi tenai ant ko norint, tad paskui leido visų išmintinguosius į visuomenį sueimą (kunigaikštijos Seimą, JGP) … , į kurią susirinkę tokiu pat būdu sueimavojo…: pirma
tylėjo, paskui bylojo ir teiravos. Kokius tenai parėdymus įstatė, tų visi turėjo klausyti. Tuose sueimuose visą parėdką vedė kunigai (kunigaikščiai, JGP), kurių tenai valdžia buvo didelė, nesgi, su lazda jam mosterėjus,
visi nutilo. Paskesniuose laikuose marčelgos tuo rūpinos. Tokie sueimai yra jau žinomi baltoj senovėj, ką patys žodžiai lietuviški stigavoja – kuopa ir sueimas, nesgi paeina nuo žodžių su ir eimi, kuopa nuo kopti“.
Atkreipkime dėmesį:
1) nei vyriausiasis žynys, nei didysis kunigaikštis „nieko negalėjo užsiimti ir nuveikti be svieto žinios“,
t.y be Seimo nutarimo;
2) jau LDK laikais buvo daugelio pakopų savivalda (pradedant nuo apačios,- gyventojų [vyrų] dešimtinės
su jų atstovais; valsčiai (pagastai) su vyresniuoju vaitu, bendraujančiu su gyventojais per
dešimtininkus, pavietės su vyresniuoju tėvūnu (gudiškai storasta) ir savo seimeliu.

Savivalda caro laikais

Būdingą caro laikų valsčiaus savivaldybių gyvenimo vaizdelį yra aprašęs prelatas Mykolas Krupavičius knygoje „Atsiminimai“, kurią išleido „Lietuviškos knygos klubas“ ir atspausdino „Draugo“ spaustuvė 1972 m. Čikagoje. Valsčius atitinka dabartinę seniūniją. Vaizdelis toks smagus,
kad pateikiu čia ištrauką iš knygos 53 – 54 puslapių (daugtaškiais pažymėti praleistieji nesvarbūs tekstai). Tai vyko prieš I-ąjį pasaulinį karą.
„Jevaravo valsčius rinko viršaitį, anų laikų terminu – vaitą (dabartiniu terminu – seniūną, JGP). Vaito rinkimai – didelis valsčiaus įvykis. … Mūsų Jevaravo valsčiuje daugiausia vilčių būti išrinktam turėjo Juozas
Oželis. Jaunystėje jis buvo jonvaikių vadas…. Subrendęs Oželis buvo geras ir malonus žmogus, tik mėgo išgerti. Išrinktą Oželį administracija vengė patvirtinti. Valsčius kelis kartus iš eilės visais balsais jį išrinkdavo.
Po tokio tampymo į valsčiaus sueigą, kuri bene šeštą kartą iš eilės buvo skirta valsčiaus viršaičiui rinkti, Suvalkų gubernatorius atsiuntė savo ypatingų reikalų valdininką Zacharovą, kuris buvo neaukšto ūgio, stambiais a la Wilhelm, ūsais, iškalbus ir prieinamas rusas…. Sueiga buvo labai skaitlinga, kaip retai kada. Atrodo, kad visi turį balsą buvo susirinkę. Buvo sukviesta apie
15 policininkų, net iš Marijampolės. Pavartotos visos priemonės Oželiui neišrinkti. Pvz., buvo liepta visiems rinkėjams sueiti į dešinę pusę, ir kas nori Oželio, tepereina į kairę pusę. Policija perėjimą trukdė jėga, bet
minia, nustūmusi policiją, vis dėlto atsidūrė kairėj pusėj. Zacharovas, nepatenkintas rinkimų rezultatais, liepė pakelti rankas – kas už Oželį. Rankos pakildavo vieningai. Balsus skaitė keli, tarp jų ir aš (Mykolas
Krupavičius). Aš suskaitydavau 200 , o kiti du tik 30 – 50. Buvo paskelbiamas mažiausias skaičius. Žmonėms suktybė buvo aiški. Iš vietos buvo šaukiama įvairiais, net Zacharovą įžeidžiančiais, žodžiais. Zacharovas ėmėsi
dar vienos gudrybės. Į valsčiaus raštininko butą jis liepė pakviesti apie 10 įtakingiausių ūkininkų. Prie gausiai degtine apstatyto stalo Zacharovas pradėjo įtikinėti, kad Oželio rinkti negalima. Pastarieji degtinę gėrė be
pasigailėjimo, bet Zacharovo argumentacijai nepasidavė. Ūkininkų argumentacija trumpa ir įtikinanti „Caras teisę valsčiaus viršaičius laisvai rinkti suteikė mums, bet ne apskrities viršininkams, ne jų pasiuntiniams ir
ne gubernatoriams. Ką išrenkam, valdininkai, kuriems mes sudedame algas, turi patvirtinti“. Pasikalbėjimai prieidavo prie aiškių konfliktų.
Įtakingųjų tarpe buvo vienas ūkininkas nuo Igliaukos Šmukštys, iškalbus, darė inteligento įspūdį, bet jis nė pradžios mokyklos nebuvo baigęs. Apie save kalbėdavo, kad jis baigęs „versitetą su veršiukais“. Esąs geriausias patriotas, nes tik lietuviškai kalbąs. Taigi, tas Šmukštys, karštesnio pasikalbėjimo su Zacharovu metu, tėškė jam į ausį taip, kad tas su visais blizgučiais atsidūrė po raštininko lova. Po tokių Šmukščio argumentų ūkininkai smuko pro duris, šūktelėdami rinkikams: „Oželis išrinktas. Vyrai namo“. Kieme, kur vyko
rinkimai pasiliko tik policininkai. Toks tada buvo lietuvis ūkininkas suvalkietis, kuris žinojo savo teises ir mokėjo jas ginti net su kumščiu. Įdomu, kad Oželis po tokių rinkimų vis dėlto buvo patvirtintas. Įtakingiausiems ūkininkams buvo iškelta byla….Matyt, byla buvo numarinta, nes įtakingiausi ūkininkai
išsislapstė po užsienius“.
Atkreipkime dėmesį:
1) jau caro laikais viršaitį rinkdavo valsčiaus gyventojų atstovai („lietuvis ūkininkas suvalkietis … žinojo savo teises ir mokėjo jas ginti net su kumščiu“);
2) valsčiaus valdininkams „sudėdavo algas“ ūkininkai, t.y. valsčius buvo ūkiškai savarankiškas, nepriklausomas finansiškai iš aukščiau (kaip dabar seniūnija).

Savivalda tarpukaryje

Kaip buvo steigiamas 1920 metais Antalieptės valsčius įdomiai aprašė Jonas Juodvalkis atsiminimų knygoje „Mano dienos“, Čikaga, 1973. Citata iš 52-o puslapio: "Nuoširdusis patriotas kleb. Stasys Stakelė, veiklesnieji ūkininkai V.K. ir J. P., taip pat Puodžius Stasys, Šeštakauskas Petras (vėliau kariuomenės majorai), dar keletas aktyvesnių vyrų, paragino gyventojus išrinkti ir atsiųsti kaimų atstovus. Rinktieji atstovai išrinko valsčiaus tarybą, kuri iš savo tarpo išsirinko penkių asmenų komitetą-valsčiaus valdybą.
Greit suorganizuota policija, tada dar vadinta Lietuvos milicija, švietimo, šalpos ir kiti skyriai“. Matome ir čia savivaldos pakopas: kaimų gyventojai renka savo atstovus, pastarieji renka valsčiaus tarybą, o ši – valsčiaus valdybą su jos pirmininku priešakyje. Taigi, prieš 95 metus jau buvo įsteigtas
Antalieptės valsčius (ūkiškai savarankiška savivaldos grandis)! Valsčiui dabar atitiktų seniūnija (tačiau dabar ji be ūkiško savarankiškumo!). J.Juodvalkis nemini tuometinių apskričių. Tačiau mes patys žinome, kad buvo Zarasų apskritis, apytiksliai atitinkanti dabartinį Zarasų rajoną. Teksto
trumpinimo sumetimais nenagrinėkime valsčiaus ryšių su apskritimi. Tačiau reikia pabrėžti, kad tarpukaryje buvo du savivaldos lygmenys: ūkiškai savarankiškas lygmuo valsčius ir aukštesnis – apskritis (senąja terminologija – pavietas).

Savivalda dabar

Deja, sovietmečiu nebeliko valsčių, bet jų teritorijose buvo įprasta suformuoti apylinkes (su jų tarybos pirmininku ir kitomis ideologinėmis struktūromis). Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę buvo tikimasi atkurti ir valsčių sistemą (apylinkių vietovėse). Atsikūrė valsčių (apylinkių) tarybos, buvo
net viršaičių pareigybė. Deja, pradedant 1994 metais Seimas įstatymiškai panaikino žemutinę ūkiškai savarankišką savivaldos grandį, sukurdamas didesnes rajono lygio savivaldybes. Šis sprendimas ženkliai atitolino vietos bendruomenes ne tik nuo reikalų, sprendžiant savo gyvenvietės problemas,
bet apskritai nuo dalyvavimo valdant savo rajoną, o taip pat nuo valstybės valdymo problemų. Tuo buvo pažeistas konstitucijos 2-asis straipsnis: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Panašu, kad Seimo dauguma tarsi bijo eilinių šalies gyventojų ir vengia priimti
įstatymus, atkuriančius ūkiškai savarankišką žemutinę savivaldos grandį.
Žmonės mato, kad praktiškai niekas nebepriklauso nuo jų valios: nei seniūnijoje, nei rajone, nei valstybėje. Todėl pradėjo masiškai nebeiti į rinkimus. Seimo dauguma, matydama žmonių aktyvumo mažėjimą rinkimų metu, prieš 5 metus pakišo rinkėjams „saldainiuką“,- Vietos savivaldos įstatyme
įteisino seniūnaitijų teritorijas ir seniūnaičio visuomeninę pareigybę. Deja, seniūnaitis yra tiktai žmonių atstovavimo regimybė, apsimetimas, kadangi įstatymo 33 straipsnyje nėra nustatyta, kiek procentų gyventojų turi ateiti, kad seniūnaitis būtų išrinktas. Teoriškai jį gali išrinkti ir vienas atėjęs
žmogus!? Dabar pakištas kitas „saldainiukas“ patikliems rinkėjams – tiesioginiai mero rinkimai. Tai įneša šiek tiek daugiau demokratijos negu buvo per ankstesnius savivaldos tarybų rinkimus. Deja, tas atstovavimas nėra pilnutinis. Rinkėjų valioje yra išrinkti merą, bet atšaukti jo rinkėjai nebegali.
Kokias išvadas apie šios dienos savivaldos bruožus galime padaryti? Kuo jie skiriasi nuo seniau Lietuvoje buvusios savivaldos?
1. Yra sunaikinta ūkiškai savarankiška žemutinė savivaldos grandis (valsčiai – teritoriniai administraciniai vienetai). Valsčiui atitinkanti seniūnija nėra ūkiškai savarankiška.
2. Seniūnaičiai, renkami pagal Vietos savivaldos įstatymą, nepajėgūs deramai atstovauti , gyventojų. Net LDK laikais gyventojų atstovavimas buvo geresnis: dešimtininkai atstovavo gyventojus pagaste (valsčiuje).
3. Dabartinė seniūnaičių sueiga, papildyta bendruomeninių organizacijų pirmininkais, vadinamoji seniūnijos taryba, neatstovauja visų seniūnijos gyventojų, nes tiek seniūnaičius, tiek ir bendruomeninių organizacijų pirmininkus renka tik nedidelė seniūnijos gyventojų dalis.
Tarpukaryje kaimų gyventojai rinko savo atstovus, šie rinko valsčiaus tarybą, o pastaroji- valdybą.
4. Dabartinės savivaldybės tarybos nariai, išrenkami pagal partinius sąrašus, neatstovauja savivaldybės teritorijos gyventojų, bet tik savo partinius/ grupinius interesus.
Klausimai, kylantys po visų įžvalgų ir išvadų:
Ar Seimas 1994- 1995 metais nepadarė klaidos, sunaikindamas ūkiškai savarankišką žemutinę savivaldos grandį? Matomai seimūnai tris dienas nerymojo, „nė vienas nė žodžio nepratardamas, idant padūmoję tekalbėtų ir ką norint išmintingai galėtų pasakyti“?
O kokia turėtų būti savivalda Lietuvoje?
Apie tai parašysime kitame straipsnyje.

Jonas Gediminas Punys, tech.m.dr.

4 atsakymai į “Savivalda Lietuvoje. Seniau ir dabar”

  1. Sutinku su Jumis. Dar pridėčiau , kad dėl dabartinės sistemos- ne sistemos įsišaknijo didžiulė korupcija . Ir tai jau ne savivaldybės , o savivaldžiavimas

    1. Sutinku su Jumis, kad S.Daukantas naudojo žodį „kunigai“, ką ir pateikiau citatoje. Gerokai vėliau įsigalėjo terminas „kunigaikščiai“, kurį įterpiau skliausteliuose kaip paaiškinimą.
      Kas Jums netinka?

  2. KVIETMAS –KREIPIMASIS Į BENDRAPILIEČIUS

    DĖL LIETUVOJE ĮGYVENDINTI „LIETUVOS POLITINIO ELITO (NE) BENDRAVIMAS SU BENDRAPILIEČIAIS 2018 M. PROJEKTĄ“ ČIA IR DABAR.

    Būtina kviesti atsiskaityti Lietuvos Seimo narius miestų, rajonų rinkėjams, ką nuveikė iš savo 2016 m. rinkiminių įsipareigojimų. Kovokime kompleksiniai ir su priežastimis, sukėlusiomis milijono gyventojų išvarymą iš Tėvynės… Seimas piktybiškai nenori taisyti Valstybės valdymo tobulinimo įstatymus, lemsiančius gerovės kūrimą Lietuvoje. Regionuose nekuriama darbo vietos, nevystoma pramonė, savivaldybių-diduma pavirtę UAB „Savi su savais“ veikia-naikinama socialinė infrastruktūra, daugumai merų trūksta kompetencijos ir atsakomybės prieš gyventojus, nemoka užsienio kalbų bendravimui su investuotojais bei trūkumas finansų ir t. t. . Be trumpojo laiko keliamų sveikatintojų, švietėjų, kulturintojų (darbuotojų) reikalavimų, įteikime čia ir dabar kaip piliečiai-rinkėjai kiekvienoje savo apygardos Seimo nariui Kvietimą-priminimą atsiskaityti ir kokius darbus privalo padaryti, kurių nepadarė pieš porą dešimtmečių Seimas ir vengia daryti dabar.
    Skubus darbas visose septyniasdešimt vienoje Lietuvos rinkimų apygardose įteikti Kvietimus-priminimus tiesiogiai išrinktiems Seimo nariams, (pirmoje eilėje įteikti LR Seimo komitetų vadovams, pavaduotojams, vadovybei, frakcijų vadovams ). Tik taip pamatysime ko verti mūsų atstovai Seime? Tai privaloma daryti karta iš kartos, kaip „darbdaviai“ kontroliuoti, kad nebūtume amžini vargo kankiniais… Dauguma Lietuvos piliečių nupilietinti – nesikišu, nedalyvauju „politikoje“, (o kur piliečio pareiga? Taip galvojančių nesikišančiųjų piliečių išvažiavo beveik vienas milijonas iš savo Tėvynės… Reikia nors pabandyti, pradėti nuo savęs – keistis… .
    Jeigu darbdavys (įmonės savininkas) nepažiūrėtų ką nuveikia parinktieji darbuotojai, darnininkai, tai bankrutuotų, nepervestų švietėjams, sveikatintojams, kultūrintojams, pensijoms įmokų. Tad ir Rinkėjams- „darbdaviams“ yra pareiga kontroliuoti, kaip Seimo, savivaldybių tarybų nariai dirba. Tai privalu padaryti, netgi apeinant NVO „vadukus“, kurių dalis prisitaikėliški… Atspausdintame abiejose lapo pusėse (Kvietimo-priminimos vienas lapas) – lape Kvietimas- priminimas Seimo nariui, pasirašo 7-9 rinkėjai (norintys žinoti, kaip vykdo rinkiminius įsipareigojimus), atšviečiama ir pasirašytinai įteikiamas biure Seimo nario padėjėjui, arba tiesiogiai miesto/rajono (apygardose) bendruomenės išrinktam Seimo nariui. Taip apygardose kreipiasi 2-3 grupelės (po keletą iniciatyvių rinkėjų) ar nenupilietintos vietos bendruomenių , NVO ar Vietos bendruomenių centrinių tarybų nariai , (ataskaitos kaupiamos). (Žiūrėti priedą Kvietimą – priminimą (tekstą), aiškinamąjį raštą).
    Dėl Seimo narių nenorinčių bendrauti su rinkėjais -bendrapiliečiais, bus būtinybė kreiptis į Seimo etikos komisiją, žiniasklaidą ar susirinkus (piketuose, mitinguose) pažiūrėti ką veikia darbovietėje-Seime …
    Tokia gavosi daugiametė liūdna dabartinė nupilietinimo pasekmė – nebuvo to ugdomi vaikai, jaunuoliai, (pradedant darželiu – mokykla – aukštąja mokykla), o ir tėvai to nesuvokia, neparuošti…). Tai spraga švietimo, tėvų, intelektualų, LRT nusišalinimas…, Galvojama, kad gerovę sukurs kiti, taip galvodami išvažiavo užsienyn beveik vienas milijonas iš savo Tėvynės pajėgiausių gerovės kūrėjų …
    Kreiptis, atsisiųsti Kvietimą- priminimą (tekstą) seimiečiams įteikti:
    Pagarbiai Vincentas Jasiulevičius , Valdymo sistemų ekspertas, El. p.: v_jasiulevičius@yahoo.com kont. tel. 861404676

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *